Gyvybės eliksyras chemijos pramonėje

Įvadas į antioksidantus
Antioksidantai yra cheminės medžiagos, naudojamos polimerų oksidacijos procesui atitolinti arba slopinti, o tai gali pailginti polimerų tarnavimo laiką ir dar vadinami „antioksidantais“. Apskritai, dauguma silpnų reduktorių priklauso antioksidantų kategorijai, klasifikuojamoms kaip didelio cheminio, fizinio stabilumo arba mažo toksiškumo silpnos reduktorius.
Terminis organinių junginių oksidacijos procesas yra laisvųjų radikalų grandininių reakcijų serija, lemianti esminius organinių junginių struktūros ir savybių pokyčius. Antioksidantų veikimo mechanizmas iš esmės yra pašalinti naujai susidariusius laisvuosius radikalus, o pagal skirtingus veikimo būdus juos galima suskirstyti į pagrindinius antioksidantus (šalina laisvuosius radikalus) ir pagalbinius antioksidantus (skaidančius hidroperoksidus).
Apie antioksidanto kokybę galima spręsti iš šių aspektų:
① Turi didelį antioksidacinį pajėgumą;
② Geras suderinamumas su derva, nėra kritulių;
③ Geras apdorojimo našumas, nelakus ir neskylantis polimerų apdorojimo temperatūroje;
④ Geras atsparumas ekstrahavimui, netirpus vandenyje ir aliejuje;
⑤ Geriausia turėti bespalvę arba šviesią spalvą, kad būtų išvengta gaminio užteršimo;
⑥ Netoksiškas arba mažai toksiškas;
⑦ Kaina maža.
Tačiau iš tikrųjų joks antioksidantas negali visiškai atitikti šių sąlygų. Todėl praktikoje būtina visapusiškai išnaudoti įvairių priedų, pagrįstų polimerų rūšimis, panaudojimu ir apdorojimo būdais, privalumus ir naudoti juos kartu siekiant sukurti sinergetinį poveikį.